Negaliu nusiplauti ašarų,
Jos įsigėrė giliai veide.
Ach, kodėl visos bėdos tik mano?
Gal paimsi dalelę ir Tu?

Visos dienos patapo vienodos,
Juodos, nykios be saulės šviesos.
Naktimis aš šaukiuosi pagalbos,
Gal atklys Geradaris tamsoj.

Bet tikiu stebuklu!
Vieną dieną tikrai jis ateis,
Ir dalelę visų tų kančių,
Jis prigirdis Tamsos vandenyne.

Pavargau nuo veidmainių veidų,
Pavargau nuo nešiojamų kaukių.
Ar negali būt žemėj šviesu?
Ir gyvenimas eitų su saule.


Gal gyventi kitaip ir nemoka,
Nuo apgaulės kupinų delnų.
Ar negalima jų nusiplauti?
Ir tikėti, jog viskas gerai.


Man be galo skaudu,
Dėl tų melo, apgaulės akių.
Bet tikiu, kad ateis
Palaiminga, vilties kupina tiesos valanda,
Ir gyvensim visi be kaukių...

Lopšinė "Tau Mažyte"

Jau saulutė tyliai leidžias,
Mėnuo matos debesy.
Greit ateis saldus miegelis,
Pasakaitę paskaitys.


Priedainis: Miega, miega mūs vaikelis
Visiškai ramus,
Nes ji žino, kad tėvelis
Ją apsaugos nuo baubų.


Ir ramiai miegos vaikelis,
Baltam sniego patale,
Nebijos nakties pabaisų,
Nes jos tėtis bus šalia.



Priedainis: Miega, miega mūs vaikelis
Visiškai ramus,
Nes ji žino, kad tėvelis
Ją apsaugos nuo baubų.


Lai saldus, skanus sapnelis
Žadina rytais tave,
Kad naujiems mažiems darbeliams
Būtų nuotaika gera.



Priedainis: Miega, miega mūs vaikelis
Visiškai ramus,
Nes ji žino, kad tėvelis
Ją apsaugos nuo baubų.

Dukružei...

Tu atėjai su lapų kritimu, iš ilgesio ir liūdesio į šviesą,
Tu atėjai ir meile apdalinus mūsų sielas, nušvietei rudenio dangų nauja viltim,
Nuo šiol tik dėl Tavęs skaitysim dieną, o naktys taps mums paprastu laiku.
Tu atėjai per ūkanotą pievą, mažom, basom kojelėm nupiešei spalvas,
Dabar tikiu, kad laimė visgi būti dviese, ko pasekoj Mes tapom trikampiu.
Jau niekad nieks neskaudins Mūsų sielų, nuo šiol stiprybė vienys Mus,
 Jei piktos šmėklos brausis pro Mūsų sienas, Mes jas išvysim Meilės dulkėmis.
Tu Mūsų visas turtas ir paguoda, o visa kita bus, kaip bus...

Karusėlė ant kūdikio lovelės

  Aš myliu rudenį, myliu lapų šnaresį tylų,Aš myliu šį rydenį dar stipriau, nes tai naujo kelio pradžia. Kaip gera galvoti, kad šitiek daug iškentėjus galima iš naujo kvėpuoti gyvenimu, galima iš naujo išmokti duoti tai, ką gauni atgal. Myliu visa kas supa šiandien mano pasaulį, nes tik su meile ir šypsena visa einasi milijonus kartų sklandžiau.
  Rodos tik vakar žengiau pirmuosius žingsnius mokyklos slenksčiu, o šį rytą pabudau ir supratau, kad visa tai buvo taip senai, kad tai lieka lyg sapnas. Nuo šios dienos prasideda dar vienas etapas, smagus ir mielas etapas. Aš suaugau ir tai ką gavau duosiu kitiems, duosiu tam, kuris bus toks pats bejėgis, kokia buvau aš prieš daugelį metų. 
  Jau metus laiko įsimyliu rytmečius iš naujo, nes tai mano ir Drugelio rytai su saules trupinėliu, su garuojančia kava, o nuo šiol greitu laiku, mažas saulės spindulėlis taps realiu, kuriuo džiaugsimės kartu su Drugeliu. Ir tie rytai, taps dar stebuklingesni, nes tik dėl jų verta buvo iškęsti visa, kas vyko prieš tai...

Kaip norisi kartais pakilti ir skristi, kai daužos iš skausmo širdis,
Kaip lengva prarasti tikėjimą ir viltį, ir noris sudegt užmaršty,
Jausmai atviri bet niekas nenori, tos laimės krislelio paliesti.
Atleidžiu aš sau už visa kas jau senai nebe sugrąžinama.
Ir šoku žemyn nuo aukščiausios viršūnės, kaip paukštis puolęs miriop.
Lai sudega visa, o aš tik paliksiu atsminty.

Ir nekantrauju, ir bijau aš tų dienų spartaus bėgimo,
Nors ir žinau, kad bus šviesu bet gąsdina nežinomybė, kaip bus po to, kai pamatysiu...
Tikiu, kad meilė nepaliaus manoj krūtinėj degus, bet ar gebėsiu būt gera, kaip mokė to mama.
Ar sugebėsiu duoti tai ko trokš maža širdelė, ar sugebėsiu mokyti ir perteikt tai ką davė man senoliai.


Vis galvoju ir neduoda man tokie pamąstymai ramiai miegoti, sunku suprasti ir juk nežinom niekas iš anksto ar būsim gerais tėvais, o norėtume būti pačiais  geriausiais... Juolab, kad apie tai net nesusimąstei prieš gerus metus, o dabar likus tik finišo tiesiajai apie tai nepaliauji galvoti. Ir kaskart vis suprantu, jog žmogus visą gyvenimą gyvena mokydamasis, nuo pat gimimo iki pat mirties, ir dabar mums vėl teks mokytis, mokytis auginti savo kūrinį, savo kūdikį...

Tu ateini, kaip ir ruduo ateina,
Tu ateini su džiugesiu širdy,
Tu ateini, nelieka vietos abejonėms, o mintyse nusėda ramuma.

Tu ateini, kaip rytmečio vėsi rasa,
Tu ateini, o širdyje šilta ramybė,
Tu ateini ir gera jausti šitą šnarėsi, nes aš žinau, kad meilės Tau netruks.

Tipu tapu mažom basom kojytėm į rudenėjantį pasaulį su džiugesiu širdy...

Kaip gera jausti tą mažą stebūklėlį,
Tą mažą daigelį augantį many.
Kiek jausmų, džiaugsmų, svajų sudėta į laukimo dieną,
Atplaukiančią su lapų kritimu.

Vaikeli mažas Tu esi many, augi ir neleidi man suklupti.
Dėl Tavęs galiu, kad ir vandeniu pavirsti,
Dėl Tavęs nuskinsiu saulę debesų,
Dėl Tavęs pavogsiu žvaigždę šviesią,
Tik ateik, nes laukiamas esi.

Čia mamos rankelės Tave glostys ir myluos,
O tėvelio rankos - saugos, neišduos.

Mano darbai

Priimu individualius užsakymus

 Sagė

Kūdikio komplektas

Dekupažas ant butelio

Laukiu kada į mano gilų sapną, nukris žvaigždė,
Kurią ilgai nešiojau savo širdyje.
Laukiu kada į mano langą pasibels,
Ir su aušra atneš man mano norą. 
Vienintelio prašau, lai viskas būna taip kaip buvę, manosios laimės nenunešk...
Atėjus rytui aš pabudus - Žvaigždele noriu tave rast.

Aš, kaip žemuogė saulės šviesoj - laiminga ir saugi.
Aš, kaip drugys - naktimis pajutęs laisvę skrendu į ugnį.
Aš, kaip gulbė - trapi ir liūdna.
Bet visa kas supa mane, tai meilės jėga, kuri nugali visus šešėlius, išsklaido debesis.
Aš, kaip nerūpestinga vasara, joje tiek daug sudėta.
Aš esu aš ir niekas manęs nesulaužys,
Nebent aš pati, kaip tas drugys įskridęs į ugnį ir išnykęs, kaip nakties rūkas su paslapties šydu.

Susilieju su tuštuma, kas neleis man suartėt su laime?
Noriu nežemiško skrydžio, drugelių virpesio pilve.
Kas neleis man susiliet su tuštuma, jei seniai manęs jau nebėra.
Plaukiu svajonių jūra, kur laimės dulkių pilna, 
Kur blogis net nedrįsta kišti nosies, 
Kur net nelyja niekada.
Ta tuštuma ir man patinka, pafantazuot juk mėgstu aš...
Nereikia niekad apie rūpesčius galvoti.
Lai klauso tie, kurie fantazijos neturi,
Pati gyvensiu savo mintyse.

O kankintis, dėl ko?
Dėl kvailų pažadų?
Tuščias laiko gaišimas ir švaistymas.
Aš gyvensiu laisva, bet laiminga širdim,
Ir kiti lai po kojomis krenta...

Ir vėl, kaip vakar aš pažvelgiu pro langą.
Širdis suvirpa, kaip senais laikais.
Kodėl jausmai ir vėl prabyla, kai jų nenori vėl pajust?
Lange aš pamatau tą patį veidą, kuris iš liūdesio kaskart niūrus.
Kodėl, kaip vakar, šiandien niekas nesikeičia?
Ir norisi numirti, vienišai be kenčiančių veidų.

Kai nukris mano žvaigždė, susitiksiu su ja kitame gyvenime.
Nepaliauju tikėti ir viliuosi, jog saulės ten nemažiau.
Pamatysiu visus, ko esu netekus ir išsiilgus.
Nebijau aš mirties, nes tai žvakės liepsna - manajai užgesus, degs kita.
Dar anksti - apie tai tik pagalvoju, o dabar aš laiminga, kupina noro būti kažkam reikalinga.
Kada nors ateis diena, kai uždegsiu Danguj žvaigždelę ir nebebaisu bus palikti man Pasaulį marga, nes jame vis tiek liks dalis manęs ir Tavęs.

Kaip paprasta būti veidmainiu, kai aplink tiek patiklių veidų.
Kaip paprasta prarasti jausmą, kai tiek beširdžių akių.
Kaip paprasta prarasti viltį, kai atstumia ir lieki užmarštį.
Kaip paprasta numirt ir vėl iš naujo gimti, kai atrandi ką praradai ankščiau...

Kai žvaigždės danguje sužimba,
Kartu Danguj ir mano mintys sklinda,
Apie Tave galvoju - naktim nemiegu,
Beribiu Dangumi skrajoju, gal rasiu ten Tave.
Bet veltui, turiu sugrįžt į žemę ir gal būt čia sulauksiu aš Tavęs,
Nes pasiilgau aš be galo Tavų akių, skaidrių kristalų.

Kaip norisi pakilti,
Kaip norisi išskristi,
Kad nieks manęs nerastų ir likčiau užmarštį.
Tada galvot galėčiau - "ar verta būt žmogum"?
Kad vėl kentėt reikėtų, ir širdį skausmas durs.

Be melo noriu meilės, be kančių,
Be ašarų ir skausmo.
Bet visa tai sunkiausia gauti.
Nebent ir Tu mokėsi meilę saugot.

Nešu stiprybę ant savo pečių, kaip paukštis padangėj margas, sklendžiu,
Man nieko nereikia, tik laimės trupučio, kuria su Tavim dalinuos.
Nešu aš palaimą, kaip lengviausią naštą, jei visa taip būtų lengva, kaip tai -
Aš visą gyvenimą neščiau tą džiaugsmą, kad džiaugtumeisi sykiu.
Man nieko netrūksta, aš pati turtingiausia, nes visa ką turim, tai Mūsų dviejų.
Palikim kas liūdna, nėra skausmui vietos, lai visa kas pikta, palieka blogiesiems,
Ir net nemėginkim gręžiotis atgal.
Dabar esam dviese ir daug stipresni, Mes eisim, kaip ėjom tvirčiausiu keliu,
Palikdami viską, kas spjaudos blogiu.

Prabudus ryte, Myliu ryto gaivą...

Prabudus ryte, geriu saulės spindulius... 

Prabudus ryte, žvelgiu Tau į akis ir tikiu, kad ryt mane pažadins ta pati Laimė.

2010 - 01 - 18 Kūrybos

Žmogaus gyvenimas dešimtmečiais suskirstytas,
Tai trumpas laikas keistis, mokytis ir augt.
Su laiko tėkme turi suspėti ir nieko nepakeisi, jei likt norėsi ilgėliau.
Viena vaikystė, paauglystė tėra mums duota, neišnaudotas laikas kaukia ilgesio balsu.
Tik kai suaugi supranti, ko netekai, ką palikai, ko neišmokai, o sugrąžinti laiko niekas nepadės.
Jaunystė baigės, išauš ir vėl brandus rytojus, seni darbai sugrįžti šauks.
Vaikystės sapnas liks, kaip rūkas kloniuos, bet gera nors sapnuos į ją sugrįšt...

Kelionė po didžiosios MŪSŲ ŠVENTĖS Nida - Pervalka ir truputėlis Jūros

Užsimerkusi paliečiu tyrą dangų, kiek jame minkštučių debesų.
Užsimerkusi regiu kalvas ir klonius, aš sklendžiu, tvirtais sparnais pamoju.
Užsimerkusi galiu lietų prisišaukti, o jei labai trūksta - saulės šilumos.
Visos mano dienos stebūklingos, nes jose esi tik Tu.
Su Tavim mes kuriam naują stebūklėlį, kurį mes pavadinsim Angelų VAIKU.

Nugrioviau rūmus, kad pastatyčiau pilį,
Kurioje galėtume gyvent iš naujo, laimės vedami.
Jau niekas kitas nesugriaus šios laimės, nes mes kartu per daug tikri.
Ir visa kita, kas mus nuolat supa - tai mudu supanti jėga.

Lai juodos bangos daužo mūsų pilį,
Lai baisios vėtros ūbauja kieme.
Aš nieko nebijosiu, aš tvirtai tikėsiu,
Kad visa tai iškęsim mes.
Kad po nakties atėjęs rytas, atneš tik saulėtas dienas.

Man gera būti pačiai su savim,
Kai tylą gaubia paukščių čiulbesys,
Kai širdyje užgroja giesmę tylią.
Aš negaliu suprast ar Tu tai, ar mintis,
Bet gera - švelniai susilieti.

Man gera būti pačiai su savim,
Tyloj jaučiu kiekviena Tavo žingsnį.
Aš susilieju su Tavim, jokioj erdvėj nebuvo taip saugu.
Man gera būti su Tavim, kai šitiek galime sukurti.
Aš nieko kito negeidžiu, nenoriu...
Tik, kad tyla ši niekad nesibaigtų.

Neries pakrantė 2011 - 04 - 17

 Taip atrodo Neries pakrantė, ledai dar neištirpę, nors jau ir įpusėjo pavasaris, vietomis netgi išversti medžiai.

Kaip gera jausti paukščio skrydį,
Jo plačią erdvę kalnuose.
Kaip gera jausti vėjo gūsį,
Besileidžiantį mano plaukuose.
Man gera jaust savy tiek daug jausmų,
 Tiek daug emocijų ir skausmo.
Man gera būti paprastu žmogum,
Kuriam jau nebebaisios jokios audros.
Nes aš tikiu, kad kiekviena srovė,
Man duos jėgų atgimt iš naujo.

Stoviu ant šlaito, žiūriu į dangų,
Viskas, kaip niekad - berybė erdvė.
Kaip nuostabu, kai širdis vėl dainuoja,
Liejas per klonius paukščio daina.
Stoviu - įkvėpiu, šito gaivumo.
Gera kasdien auginti sparnus,
Aš susiliejus su tyra gamta,
Vėl gyvenu pilna dvasia.

Apie tai, nenoriu tylėti,
Apie tai, noriu kalbėti,
Kas užgavo sielą, sužeidė jausmus.
Alkana be tikslo aš ropoju sienom,
Aš prabilsiu tyliai, vaikišku balsu.
Nebyliu skausmu pravirkus, aš apraudu dieną,
Rytą vėl prabudus, stengsiuos netylėt.
Apie tai, dainuosiu.
Apie tai, net šoksiu.
Viskas pasikeičia atradus raktus.

Dėl Tavęs galiu nukristi į bedugnę,
Ir numirčiau aš laiminga be skausmų.
Dėl Tavęs išgerčiau nuodų,
Ir galvočiau jog tai pats skaniausias vynas.
Dėl Tavęs aukotis galiu, nes Tu tiek davei, jog jaučiuosi skolinga.


Su Tavim noriu dangų siekt, nes Tavy galingas paukštis gyvena.
Be Tavęs aš būčiau niekas ir nuvysčiau nors ir laistytų mane.
Dėl Tavęs aukoju viską, nes dabar jaučiu, jog gyvenu tik viena širdimi.
Su Tavim kiekvienas rytas man auksinis ir nuo šiol tikiu, kad jis ne bus kitoks.
Stengsiuosi, kad visa ką žadėjau būtų ne tik žodžiai, bet veiksmai.
Leisk man tai įrodyt ir tikėki manimi.

Gyvenimas sukurtas iš jausmų, kiekvienas juos mes išgyvename skirtingai,
Nelengva būna tam, kuris nemoka jų suprast, ir blaškosi ieškojimų platybėse,
Aš suprantu, kad būt žmogum ne taip jau lengva,
Bet būti juo juk taip prasminga, stebuklinga,
Neleiskim griaut, statykim tiltus,
Juk turim jį tik vieną, ne gimsim antrą kart,
Lai tiek kiek skirta, praleiskim prasmingai,
O negandos, kaip bangos, užgrūdins asmenybes.

 "Mažyti, gležnas ir trapus daigeli, vadinamas ŽMOGUM! O kaip, tave apsaugoti, apginti, išauginti?..."
Justinas Marcinkevičius

Niekad nenorėčiau pabusti iš šiandieninio sapno. Jame tiek daug visko: laimės, gėrio, begalinės meilės, kad prabudus realiai supranti, jog nieko neturi. Laiminga ir turtinga esu tik sapne, kurį aš vadinu savo GYVENIMU.

Kokia vaiski šviesa aplinkui,
Nėra net liūdesio greta,
Palikim nerimą ir skausmą,
Užverkim jiems duris...
Aš myliu šį pasaulį,
Nes jame aistra gyvena.
Mylint vieną širdį,
Jungiasi abi...
Apkabins mane Tavo mielos akys,
Ir nuskęsiu aš jose.
Bet negelbėk manęs!
Noriu skęsti, nes myliu tą žvilgsnį,
Myliu tą aistrą, kaip audrą.
Lai nuskęsiu laiminga, negelbėk manęs...

Žmogaus silpnumas pasireiškia, išliejus pyktį ant kitų, nes tik taip jis bando apsisaugot nuo stipriųjų.

Paslaptingas pasaulis, kuriame gyvenu...
Pilnas svajonių, Drugelio skrydžio.
Akimirkos ekstazė, tokia karšta, jog kartais net sunku ją suvaldyti.
Pasaulis mano paslaptingas, ir juo dalintis aš neketinu,
Kas liko tyra, tas tik mano.
Apie ką svajoju, tik tai aš žinau.
Svajų šių mano niekas nepalies, netgi niekingi žodžiai šios laimės nesugriaus.
O saulės mano danguje, jau niekam užtemdyt nepavyks, 
Ir jei nors lis, tai su vaivorykštės šviesa.
Pasaulis mano niekad neužges...

Pavasaris

Pasaulis nuostabus, tik pažiūrėk pro langą.
Saulutė šypsos pro medžius ir skleidžiasi ant rytmečio rasos,
Tik pažiūrėk kokia kvapni gaiva, ant šito seno lapo,
Nors ir kokia sena bet vis dėl to kvapni.
Gamta jau bunda ir kviečia mus į lauką,
Basi mes bėgsim susilieti su žeme,
Paukštelių čiulbesio klausysime kas rytą,
Ir džiaugsimės naujai prašvitusia pavasario diena.

Su KOVO 8-aja, Mielos Moterys!!!

Gyvenu dabar tokioj būsenoj, kad ją sunku nupasakoti. Tai džiaugiuosi, tai verkiu... Lydi mane visokie išbandymai, neturiu laiko nei sau, nei artimiems žmonėms. Aš nebeturiu laiko net miegui, nes kiekviena sekunde man įtempta, nes kiekvienas žingsnis - tai galvojimas. Aš nepaliauju tikėti, kad viskas susitvarkys, nes tik tikėjimas duoda stiprybės.

Pagaliau penktadienis gal nors šiek tiek įkvėpsiu gryno oro, pasigėrėsiu rytmečiu, išgersiu savo mėgstamos arbatos ir moteriškai paplepėsiu su mama. Ech, kaip jos pasiilgau seniai nemačiau...
Gerai, kad turiu palaikymą iš šalies, nes kitaip sudusčiau, dideliausias AČIŪ MANO BRANGIAUSIAM. Nesuprantu iš kur pas mane tiek yra jėgų, nesuprantu, kaip Jis nepalūžta... Aš tikiu, kad mes ištversim šį mums mestą išbandymą ir galėsim džiaugtis, savo kuriamais mažais stebūklėliais....

Koks trapus gyvenimas supranti tik tada, kai mirtis tau paliečia pečius...

Meduolinis tortas brolio gimtadieniui

Kepiau pirmą kartą savo gyvenime tortą ir sakyčiau visai pavyko, tik nėra galutinio rezultato, kaip atrodo tortinėje.

Lakštams reikės:

• 2st. miltų
• 3 kiaušiniai
• 0,5st. džemo
• 1st. cukraus (aš dėjau mažiau)
• 1st. pieno
• 0,5st. aliejaus
• vanilinio cukraus (dėjau kokius 4 šaukštelius arbatinius)
• 1a.š. cinamono
• 1a.š. sodos
• 1a.š. kakavos

Kremui:

• 500g. mėgstamos varškės
• 1st. cukraus (vėl dėjau mažiau, čia priklauso nuo to kokie esat saldžiamėgiai)
• vanilinio cukraus (dėjau valgomą šaukštą)
• 200ml. grietinėlės
• 4 v.š. želatinos
• marmeladinių saldainių (juos keičiau stambokai maltais migdolais)

Visus tešlai skirtus produktus sudėjau į dubenį ir išmaišiau. Iškepiau meduolį vidutinio karštumo orkaitėje apie 45min.
Kol meduolis kepė, pasigaminau kremą. Varškę gerai išsukau su cukrumi, grietine ir vaniliniu cukrumi. Želatiną pasiruošiau, kaip nurodyta ant pakuotės, supyliau į kremą ir viską gerai išplakiau, įmaišiau migdolus. Kas naudos saldainius juos prieš tai susmulkinkite.
Iškepusį meduolį perpjaukite į tris paplotėlius, šaukštu dėjau storą sluoksnį varškės kremo masės, išlyginau, ir vėl dėjau paplotį, ir vėl tepiau kremu, uždenkite paskutiniuoju paplotėliu. Viršų apliejau tirpintu šokoladu ir pabarščiau migdolais. Dedame šaltai, tortas skaniausias po dviejų parų.
Skanaus!!!!


Šaltinis "Darbštuolės" žurnalas

 

2002 - 02 - 20

Taurė, kurią laikau pilna nuodų,
Pilna skausmo, melo, išdavystės,
Pilna to ką labai myliu bet kartu ir neapkenčiu,
Pilna kančių ir vienatvės,
Pilna to skausmo, kurį širdį nešiojuos.
Ir tik dėl tavo kaltės aš noriu mirti,
Kodėl taip skaudini mane? - " juk mano meilė amžina".
Kodėl negalim dar kartą pabandyti...
Gal viskas greitai išsispręs?
Bet ne - tu palieki mane...
Užnuodyta širdis - mirtis jau čia.
Aš pridedu prie lūpų taurę šią...
Bet štai staiga atgavus sveiką protą,
Aš padedu į šalį nuodus,
Ir vėl bandau kovot už savo meilę,
Nes ši mirtis juk nieko neišspręs...

Virtuvė

Makaronų apkepas su boloneses padažu

Viename tinklaraštyje rastas ir jau pora sykių išbandytas receptukas. Puikus variantas, kai norisi greitai kažką pagaminti vakarienei ir kartu, kad tai būtų skanu.
 
Jums reikės:
* 500g. makaronų (kiekis priklauso nuo valgytojų būrio)
* 200g. sūrio (kuo daugiau, tuo žymiai skaniau)
* 3 kiaušinių
* 100g. grietinės (plius, minus)

Boloneses padažui:
* 300g. faršo (kiekį galima reguliuoti ir naudojam faršą kokį tik mėgstam)
* 1 - 2 morkytės
* 1 didelis svogūnas
* 2sk. česnako
* 2v. š. originalaus pomidorų padažo
* 0,5st. vandens
* mėgstamų prieskonių ir druskos pagal skonį

Svogūną supjaustome stambokai, susmulkiname česnaką, apkepame, gerai įkaitintame aliejuje. Stambiai sutarkuotą morką, taip pat apkepame, dedame faršą. Tada į puse stiklinės vandens dedame du valgomus šaukštus pomidorų padažo, išmaišome ir pilame į keptuvę. Viską troškiname tol, kol morkos suminkštės ir šiek tiek nugaruos vanduo, apie 10min., aš visada palieku daugiau padažiuko, kad apkepas nebūtų per sausas. Dedame mėgstamų prieskoniu (naudoju aitriasias paprikas, bazilikus, pipirus, prieskonius mėsai ir troškiniams) ir druskos.
Kol troškinasi daržovės su faršu, išsiverdame makaronus. Troškinį sumaišome su išvirtais makaronais ir dedame į paruoštą kepimo indą, pateptą riebalais (aš netepu, nes troškinukas pats iš savęs jau riebokas). Padažiukui, grietinę išplakame su kiaušiniais ir užpilame ant apkepo (į padažiuką aš visuomet dar dedu krapu ir prieskonių padažams). Galiausiai gausiai užbarstome tarkuotu sūriu ir kepame įkaitintoje orkaitėje apie 20min.
Skanaus!!!

 

be pavadinimo

 2011 - 02 - 23


Kaip gera pabusti ryte ir gerti ryto gaivą. Kaip gera jaust meilę ir gauti jos atgal. Maži dalykai man tokie pats svarbūs, kaip ir dideli, gal netgi svarbesni už didelius, dabar gaunu daug, nes išmokau mylėti ne tik save bet ir gyvenimą. Aš myliu žmones, kad ir kokie jie būtų, aš myliu netgi žiemą, kuri senai pabodo. Aš myliu viską kas mane supa, nes tai kas aplinkui duoda man tiek pat meilės.
Kaip gera žinoti, kad kažkam esi reikalinga, kaip gera jausti, kad gali pasiguosti. Kiek daug minčių, kvapų ir svajonių, supa, liuliuoja, žadina kas rytą.
Dabar aš esu savimi, kaip gera žinoti, kad tokia labiausiai patinku, kaip gera neslėpti veido po netikrumo kauke, kaip gera vėl atgimti, nuo šiol aš vėl esu aš...




2011 - 02 - 21

Sėdėjau ant upės kranto, valgiau vanilinius ledus.
Dangum avelės plaukė, o pievoj dūzgė bitinai.
Aš bėgau paskui bėrą žirgą, užuodžiau kvapą jo...
Ledai senai ištirpo, bet man visai nerūpi,
Kai šelmį "bėrą žirgą" aš suvaldžiau nūnai.
Dabar jaučiuos stipri, nebijanti pavojų.
Likimą - "bėrą žirgą" aš vikriai pakinkiau.
Nuo šiol tvirtai važiuosiu gyvenimo taku, o baisios audros taps man, kelrodžiu -  tikslių veiksmų.

Tau...

Te mūsų namuose, vien meilė gyvena, nes šidgėlos ir taip aplink apstu.
Aš be Tavęs, kaip medis be šešėlio,
Kaip obelis be savo obuolių.
Man be Tavęs diena beprasmė bėga, 
Kai Tu šalia spalvotai gyvenu!

Leiskit man...

Liūdna, kai žiūri į tylą, kuri veria širdį degina mane,
Lai tai būna sapnas, tik minties būtybė, kuri tikiu vis vien paliks mane.

Man nereikia Rūmų, aukso,
Aš tik noriu būti laisvu žmogumi, kad visoms mintims būtų lemta išsipildyt ir nedraustų niekas joms laisvai plevent.
Leiskit man gyventi, nors įkvėpti oro, man dabar jo trūksta, kaip gaivaus vandens.
Leiskit išsilaisvint iš minčių kankynės,
Leiskit būti paprastu žmogum ... 
Juk nesu aš vergas, o laisva būtybė,
Leiskit man gyventi atvira širdim.

Kelionės

Beveik tris metus gyvenau Švedijoje. Nuostabi šalis, šilti ir draugiški žmonės, pasakiška gamta. Kada nors dar ten nuvažiuosiu, bet tik kaip turistė...

Jau niekada nepamiršiu to užburiančio gamtos grožio, tik ją ir teprisimenu...

Šeima

Tai mano Mama. Dėkoju Jai už tai, kad atsiradau šioje žemėje, už tai, kad visada buvo mano ramstis ir paguoda. Tai pats nuoširdžiausias ir geriausias žmogus žemėje.

Martynas. Žmogus - prieš kurį mano gyvenime tebuvo tuštuma, jam atsiradus įsivyravo pilnatvė ir harmonija...Jis prikėlė ir padėjo išgyventi...

Mintys (8)

Braukiu pirštu per lapą popieriaus. 
 Rašau nematomom raidėm.
O mintyse - padriki žodžiai, kuriuos garsais sunku išreikšt.
Be pabaigos mano kūryba, lyg Jūra be krantų, tokia plati.
Šiandien pabaigsiu vieną mintį, o ryt rašysiu viską nuo pradžių...
Aš nepaliausiu piešti, kaip bangomis keliauja laivas, nes tuo kuo aš tapau yra Viltis.
O visa kita mano blaivios mintys, kurių nuo šiol aš nežadu slapstyt...

2011 - 02 - 16

Galvoju, kad man kartais reiktų pailsėt nuo savęs...Kodėl privalau būti tokia, kaip visi, man patinka elgtis taip kaip noriu. Kai noriu bėgu basa, kai noriu būnu rimta. Aš ir taip per ilgai buvau įsprausta į rėmus, dabar leidžiu sau gyvent...Kartais galiu būt kvaila, kartais maža, bet man tai patinka, o kam netinka tai jau ne mano problema. Noriu mėgautis ryto gaiva, tai ir darau, noriu dainuoti - dainuoju. Man viskas įdomu, kaip skleidžiasi žiedai, kodėl leidžiasi saulė, ką galvoja žvėrys, kur baigiasi upė... Pagalvosit kvaila, nes jau suaugusi ir vis dar domiuosi viskuo, kaip vaikas, na ir kas jei man įdomu, aš juk neteisiu žmonių už jų pasirinkimus, kiekvienas renkasi savo laisvę, savo likimą, savo gyvenimo kelią ir kiekviena gyvenimo pamoka, tai tik dar vienas įrašas į mūsų "knygelę", tą kurią skaitys mūsų ateitis...


2011 - 02 - 17     


Kaip gūdžiame miške pasiklydus, mintis palikus mirčiai,
Aš supratau kokia vieniša esu,
Kaip sunku pritapti pasaulyje, kuriame esi svetima siela.
Man sunku daryti laimingus žmones, kai jie savanaudiškais tikslais siekia tik vieno - pasitenkinti, net nesiruošdami duoti kažko gero atgal.
Aš pavargau būti niekas, nes aš esu aš, kad ir keista bet verta būti laiminga...

Dora

Čia bus talpinami mano šuns nuotykiai. Taigi, Dora, greitai jai bus 3metukai bet išdaigų iškrečia lyg būtų 3mėnesiai. Mūsų šaunuolė, kad ir kartais nusikalsta, negali ilgai pykti, žvilgsnis nugali pykti, o kiauliškas pakriūksėjimas kartais priverčia ašaroti iš juoko. Bobučių džiaugsmas, nes kasdien nė vienas žmogus nepraeina nenusišypsojęs. Be jos nebegalėčiau, nes ji buvo STARTAS mano gyvenimo pokyčiams...

Drugelio gimimas

Sveiki visi,

Šis blogas gimė po ilgų apmąstymų ir paskatinimų jį rašyti. Jame bus kaupiamos visos mano mintys ir pamąstymai apie gyvenimą ir su juo susijusius veiksnius. Taip pat pristatysiu savo šeimą, karts nuo karto pasidalinsiu virtuviniu gyvenimu. Bet dažniau jame bus mano kūryba.


Tikiuosi blogo lankytojai bus nuoširdūs, nes keiksmažodžiai ir visi kiti neigiami komentarai bus automatiškai ištrinti.
Su pagarba Jurgita