Kaip norisi kartais pakilti ir skristi, kai daužos iš skausmo širdis,
Kaip lengva prarasti tikėjimą ir viltį, ir noris sudegt užmaršty,
Jausmai atviri bet niekas nenori, tos laimės krislelio paliesti.
Atleidžiu aš sau už visa kas jau senai nebe sugrąžinama.
Ir šoku žemyn nuo aukščiausios viršūnės, kaip paukštis puolęs miriop.
Lai sudega visa, o aš tik paliksiu atsminty.