2012 m. spalio 18 d., ketvirtadienis

Sofijos pasaulis....

Taip, namuose ji sulaukdavo daug svečių, bet tai buvo laiko ir išbandymų patikrinti žmonės. Jos namai buvo, tik Sofijos pasaulis, kuriame ji pasislėpdavo po dienos praleistos atsiduodama darbui. Kavinukė atvirkščiai, pritraukdavo daug ir su įvairiomis istorijomis žmonių, kam "skaudėdavo" širdį nuo jausmų blaškymosi, ar nesitverdami džiaugsmu, visi besąlygiškai galėdavo užeiti ir šnekėti, lieti emocija, tuo ši kavinukė ir traukė lankytojus, joje galima be apsimetinėjimo ir kaukių būti žmogumi, tokiu kokiu esi iš tikrųjų, su visomis emocijomis ir rūpesčiais. Sofija ne tik su kiekvienu sveikindavosi bet ir šnekėdavosi, leisdavo išsilieti, o su nuolatiniu jau daug metų čia besilankančiu  senuku Liudviku Sofija ramiomis minutėmis, kai lankytojai jau būdavo aprimę, galėdavo atsipūsti ir tiesiog patylėti, tyla tarp jų daug iškalbingesnė, nei ištarti žodžiai.
Sofija prisėda prie Liudviko ir nė nereikia kalbėtis, tyla tampa ypatinga. Jai patinka jo žili plaukai, kiekviena raukšlelė kaktoje, visiškai nudėvėta lazdelė bet turinti pačią tikriausią gyvenimo istoriją. Skrybėlė ir paslaptinga užrašų knyga, kurios jis niekad nepaleidžia iš rankų. Tai vienintelis lankytojas, kuris visuomet ateina pirmas ir išeina paskutinis, bet jis netrukdo, be jo jau būtų ne tas. Sofija jį vadina savo seneliu, išminčiumi ir sielos atgaiva. Jis visuomet laukiamas Sofijos namuose ir namiškiai jį myli, tačiau jis nuolankiai dėkodamas už kvietimą, te atsako, kad jam jau užtenka ir to, kad leidžiama sėdėti kavinukėje nuo ryto iki vakaro.
Liudvikas - klientas ne kaip visi, jis nepliurpia apie savo gyvenimą, nors tikrai turėtų ką papasakoti, o Sofija net ne drįsta, net negalvoja, jo apie tai klausinėti. Ji jaučia jam pagarbą ir nuolankumą. 
Sofija žino kiekvieno kliento ar draugo istoriją iki kaulelio smegenų, žino lūkesčius, viltis, džiaugsmus ir vargus. Jai atsiveria kiekvienas, ji su didžiausiu atsidavimu ir nuoširdumu išklauso kiekvieną, nes taip ji gali bent kažkiek prisidėti, pagelbėti ar bent paguosti. O Liudvikas kitoks ir jai to pakanka, jai pakanka jo tylaus buvimo šalia. Jis ne kartą yra sakęs, kad jo amžiuje, jo ankstesnės nuodėmės jau atleistos, o tai kas įvyks ateityje tik nuopelnas už praeitį.

2012 m. rugsėjo 26 d., trečiadienis

Sofijos pasaulis...

Ji grįžo, spindinčiom akim, kupina jėgų ir naujo įkvėpimo, nešina pačių mėgstamiausių lauko gėlių. Sofija jautė, kad gali toliau kurti ir gyventi, kad užslinkę juodi debesys, kaip man išsisklaidė, kai ji įkvėpė gaivaus tyro oro.
Dabar pagalvosit iš kur tos gėlės rudenį ir dar laukų, bet čia juk Sofij, jai nieko nėra neįmanoma, kai prieina bedugnę.
Nors Sofija dingsta, valandai, dienai, savaitei ar mėnesiui savo mintyse, gyvenimas nenustoja viręs, jos namuose ir mylimoje kepyklėlėje. Visi jau susitaikė ir puikiai supranta, kad ją geriau paleisti, kai jai to reikia, nes tuomet ji grįžta pilna jėgų ir naujo įkvėpimo. Namai ir jos viso gyvenimo svajonė - kepykla, sutviska naujom įdėjom.
Ir šiandien Sofija, kaip naujai atgimusi. Atidariusi savo "svajonės" duris, mielai, kaip ir kas rytą sveikina savo lankytojus, o namuose bundantys namiškiai randa kitokią kavą ir garuojančius pusryčius su paslapties skraiste ir bučiniais ant servetėlių.
Ne ji niekuomet nenustoja gaminti, kai aplanko niūrios mintys, ji nenustoja mylėti ar šalintis, tiesiog ji trumpam pasitraukia, kad nesudrumstų tvarkos ir harmonijos bet sutvarkytų savo pasaulio šiukšlyną, kad maistas ir meilė netaptų kartūs.
Kepyklėlė, kaip visada skendi gėlėse, šviežios kavos ir pyragų, duonos ir bandelių aromatuose. Taip ir masina užsukti kiekvieną, kad ir sotų, vien todėl, kad Sofija sugeba, nors ir kaip jai viduje skaudėtų, ištraukti šypseną ir suteikti prasmę. Gal todėl, kai ji šitaip dalina save, ilgainiui pavargsta ir išsisemia pati. Bet tai ką ji daro, daro besąlygiškai, nieko neprašydama mainais, nors gauna daug ką atgal. Ji niekad neleis žlugti tam, ką taip ilgai brandino ir kūrė, geriau jau kartais užsirakins savo "kiaute", ir pabus su savimi.
Vieni ją dievina, kiti nekenčia, čia gal labiau konkurentai ar šiaip nelaimėliai, kurie pavydi Sofijai geros širdies. Bet et savo priešui neatsuks nugaros, o duos geriau gaivaus vandens. Jos namai pilni klegesio lygiai, kaip ir kepyklėlė.
Gyvenimas ją skaudžiai mokė bet Sofija nenuleido rankų, ji nugalėjo visus ją puolusius demonus, kad ir kartais dar jie išnyra, bet ji jau nebe ta naivi mergaitė, kurią trypia, ji ta, kuri kertančiam duoda atkirtį.
Sofija dievina savo šeimą, ji jai tokia pat aistra, gal net didesnė, kaip ir pyragai. Ji, kaip "pantera" kovoja už savo vaiką, o vyrui ligi šiol be galo dėkinga už tą pirmąjį jų susitikimą, po kurio visa pasikeitė, po kurio ji atrado meilę, po kurio ji atrado tas nuostabias naktis, kai gali gėrėtis jo kvėpavimu miegant. Dar ir dabar, kaip ir prieš daugelį metų Sofija, kad ir kas bebūtų, ji palieka kepyklėlę darbuotojų priežiūrai ir lekia namo pasitikti JO, tai šventa ir niekas to nesutrukdys.


2012 m. rugsėjo 21 d., penktadienis

Ištrauka iš Sofijos pasaulio (bus tęsinys)

 Išaušo nuostabus, saulėtas rudens rytas, tik Sofija nubudo apimta keistų minčių ir abejonių.
Kaip ir visada pasidariusi kavos, ji klestelėjo į krėslą ir abejingai apžvelgė visą kambarį. Mintyse sukosi juodai baltas "filmukas".
- "Šiandien ne mano diena", pašnibždomis sau tarė, bijodama neprikelti namiškių.
- "Turiu dingti, nes kitaip įskaudinsiu, turiu pasislėpti, nes kitaip įžeisiu"... Tyliai atsidususi baigė kavą ir pasislėpė duše, tačiau net gaivus vanduo nenuplovė neramių minčių.
Įlindusi į senas, nubrizgusias kelnes, ji tyliai išsliūkino iš kambario, palikdama miegančius namus. Ji neišeina visam, ji sugrįš, tačiau dabar jai reikia tylos, kad galėtų suprasti, kokia velniava įlindo į jos galvą, sielą ir mintis.
Sofija nenori nieko griauti, toje pilyje, kurioje ji gyvena, viskas tobula išskyrus ją, todėl dabar jai reikia pasitraukti ir įkvėpti gryno oro, siela šaukiasi pagalbos. Viduje atsivėrusi tuštuma baigia pavirsti velniu, Sofija privalo jį numaldyti, nes kitaip, ji sugriaus ką taip sunkiai sukūrė...
Rakindama duris Sofija ilgesingai apžvelgė namus ir tyliai lyg šešėlis dingo auksinių lapų alėjoj...

2012 m. rugsėjo 6 d., ketvirtadienis

Bėgu. Skrendu. Krentu. Atsistoju.
Visas gyvenimas mano klajonės.
Aš negaliu vien sėdėti ramiai, man reikia veiksmo, kad kiltų sparnai.
Gera turėti kalnus šalia, kad nuo jų aš nušokus pakilčiau staiga.
Nieko netrūksta, turtinga esu, 
Nes pabudus ryte aš matau tuos, kurie užaugino sparnus.

2012 m. birželio 5 d., antradienis

Kai užmerksiu akis amžiams,
Tu tikėk, aš niekad nedingsiu,
Aš gyvensiu visat su tavim, tavųjų minčių begalybėj.


Mes nemirštam, tik kūnai užgęsta,
O gyvenam vaikų tąsoje,
Juk juose atsispindi, kas buvo,
O kas bus, tai tik mūsų dėka.


Aš gyvensiu tavy, net man mirus.
Visa šita lengviau bus ištvert...

2012 m. gegužės 4 d., penktadienis

Žmonėms vertėtų patylėti, nes tylos kalba daug iškalbingesnė už tūkstančius nereikšmingų, beprasmių žodžių...

2012 m. gegužės 2 d., trečiadienis

Kas be paklaustų kas man svarbiausia - aš atsakyčiau,  jog mano šeima ir mano dukra. Be Jos, jau mūsų neįsivaizduoju, su Ja man rytai šviesesni, kavos gurkšnis saldesnis, maistas skanesnis, meilė karštesnė...
Be Jos slinktų dienos, pašėlusios, neramios, o dabar viskas Jai ir pagal Ją. Kiekviena diena naujas potyris, naujas jausmas, nauja pamoka...Su Ja iš naujo išgyvenam, tai kas buvo pamiršta sena. Su Ja iš naujo tapom vaikais ir nerūpestingai mylim dienas. Ir nesvarbu kas būtų, dabar yra dabar ir tai neapsakomai nuostabu...

2012 m. balandžio 17 d., antradienis

Laikas mūsų sąjungininkas,
Mintys - pataikūnės,
Ar galėtų būti, kad valdysim jas,
Nors likimas mūsų jau seniai nuspręstas,
Galim jį pakeisti, trokšdami naujos lemties...
2007 09 21
Kad ir koks kartais atrodytų beviltiškas gyvenimas, aš vis dėl to jam dėkinga. Dėkinga, kad gyvenu šiuo laikotarpiu, kad dar spėjau pagyvent ir tais laikais, kai nebuvo jokių naujovių, dabar galėsiu tuos prisiminimus neštis į ateitį. Šiandien aš dėkinga daug kam ir už daug ką. Vertinu kiekvieną man mestą iššūkį, kaip kasdieninę pamoką ar patirtį, augu ir bręstu kiekvieną akimirką ir tai darau tam, kad ateityje galėčiau rodyti teisingą kelią savo kūnui ir kraujui.
Man nereikia turtų, laiminga jaučiuosi su žmonėmis kuriuos myliu, tai jau yra mano didžiausias turtas, ir kiek įmanoma dažniau stengiuosi tai parodyti, nes praradimai verčia susimąstyti, kad gali nespėti pasakyti, kokie jie visi brangūs ir mylimi, o žmogui juk to ir tereikia, tik šilto žodžio ar apkabinimo.

2012 m. balandžio 4 d., trečiadienis

Man nereikia svajoti - svajonėse aš gyvenu,
Mažas mano pasaulis bet jame tiek spalvų,
Visa kita nerūpi, kai širdy pilnuma,
Mano mažas pasaulis ir jame ne viena.


Tu užpildai troškimą,
Ji sumoka šypsniu,
Mano mažas pasaulis, o jame tiek spalvų.
Aš neleisiu sugriauti, ką ilgai brandinau.
Mano mažas pasaulis, o jame visko daug...

2012 m. vasario 21 d., antradienis

Aš prigludus prie žemės, išbučiuosiu jai kojas,
Kad gimiau moterim ir galiu tęst gyvenimą per savo palikimą.
Ačiū motinai, kuri davė gyvenimą, ačiū tėčiui už meilės rankas.
Kas būtų, jei jųjų nebūtų, tik bekraštė skylė erdvėje.
Aš už viską dėkoju, žemai galvą lenkiu ,
Ir už visa kas bloga atleidimo meldžiau.
Už bemieges naktis, iš vagotas raukšles,
Visa šita dabar jau reiks man pačiai išgyvent.
Ačiū tėte ir mama, kad man leidot gyvent,
Nes gyvenimu savo jums neleisiu užgest.



2012 m. vasario 15 d., trečiadienis

Šv. Valentino dienos vakarienė




Naminis fondiu


O desertui sausainukas su varškės ir kondensuoto pieno įdaru.


Parkrentu ant kelių, prie gimtinės tako,
Akyse atgimsta vėl visi jausmai,
Kiek čia padaryta - augta ir lakstyta.
Kiek nerūpestingų būta čia dienų.
Pamenu tą klevą, jo kamieną liauną,
Ant šakų sutūpę, švilpavo špokai,
O visai mažytė su kukliom kasytėm, mergaičiukė bandė juos pagaut.
Basakojė vasara šūkaliojo pievose, žaisdavo indėnus, statėsi namus.
Rudeniui atėjus po balas klapsėjo, dargana nebuvo jai baisi.
Žiemai atkeliavus statėm sniego pilį,
Čiaužėm nuo kalniukų, laižėm varveklius,
Nors ir šalta buvo bet draugystė šildė ir užgrūdino jausmus.
Nepaliovėm žaisti net pavasarėjant ir sniegeliui tirpstant, saulę šaukėm link namų.
Gera prisiminti tą vaikystę brangią ir į ją sugrįžti motinos vardu,
Nes juk niekad niekad neužaugsim ir vaikais mes liksim širdyse tėvų.

2012 m. sausio 29 d., sekmadienis

Gaivus tortukas su varške ir jogurtu, dukrytės trečio mėnesio gimtadieniui.


Vaflių tortas su konservuotais abrikosais ir šokolado drožlėmis

Remtasi šiuo receptu:

Vaflių tortas su džiovintais vaisiais

Sudėtis:
vaflis: 20 apvalių lakštų
kokosas: drožlės, 300 g
razinos: 200 g
abrikosai: džiovinti, 200 g
slyvos: džiovintos, 200 g

Gaminimas:
Kremui: 200 g sviesto, 1 l pieno, 200 g cukraus, 4 kiaušinių tryniai, 4 šaukštai miltų, tarkuotų apelsinų žievelių.

Trynius išsukite su cukrumi, miltais ir 100 ml pieno. Likusį pieną užvirinkite. Nuolat maišydamos supilkite į jį trynių masę. Nukelkite nuo ugnies ir, kai masė praauš, įmaišykite apelsinų žievelių ir sviestą.

Vaflius pertepkite kremu, kas trečią sluoksnį pabarstykite smulkintais džiovintais vaisiais ir razinomis. Torto viršų ir šonus aptepkite kremu, puoškite kokosų drožlėmis ir likusiais džiovintais vaisiais. Įdėkite 12 valandų į šaldytuvą.

2012 m. sausio 24 d., antradienis

Tu užpildei mano tuštumą, atkeliavęs į gyvenimą,
Tu užpildei mano tylą savo juoko šiluma,
Paskandinęs mano skausmą sauso vyno taurėje.
Apkabinęs mano meilę, nepaleidai niekada.

2012 m. sausio 18 d., trečiadienis

Nemėgstu plaukti pasroviui, lai plaukia tie, kuriems patinka eiti lyg bandai. Aš mėgstu iššūkius ir kovas, todėl iriuosi prieš srovę...

2012 m. sausio 6 d., penktadienis

Sudaužyk širdį, aš ją vis tiek surinksiu, nors ir teks rinkt šukes...
Užgesink aistrą - aš vis vien rasiu jėgų užkurti ugnį,
Nors ir kaip bandysi sustabdyti meilę Tau, aš rasiu Tavyje laisvą širdies kertelę, kuri priklausys tik man...

2009 03 15

Kaip noriu, kad pražystų pavasario gėlės,
Ištirptų sniegynų kalnai,
Ir visa kas buvo negera sudėta išnyktų, kaip mano sapnai.
Nejaugi negali pavasario saulė, nušvisti ir būti aplinkui gražu,
Juk norisi grožio, palaiminto grožio, pabodo, kai viskas tamsu.
Pabodo veidai žmonių rūškani ir visa aplinkui taip juoda.
Norėčiau, kad visa ko nori žmogus, pirštu pamojavus pataps realu,
Taip pat ir pavasaris - užmerkiu akis, atmerkus jau viskas taip žalia.
Bet ne, negalima žaist likimu, ir keist jo kai tik užsinori,
Juk visa ką turi patirti žmogus, likimo senai užrašyta.

2012 m. sausio 5 d., ketvirtadienis

Sveikinu visus mano blog'o stebėtojus su Naujaisias Drakono metais!! Laimės visiems ir sėkmės!

Pasižadu ir šiais metais stropiai rašyti bei kurti, taip pat tikiuosi, jog nesiliausit skaityti ir kartais pakomentuoti mano rašliavos...