Aš myliu rudenį, myliu lapų šnaresį tylų,Aš myliu šį rydenį dar stipriau, nes tai naujo kelio pradžia. Kaip gera galvoti, kad šitiek daug iškentėjus galima iš naujo kvėpuoti gyvenimu, galima iš naujo išmokti duoti tai, ką gauni atgal. Myliu visa kas supa šiandien mano pasaulį, nes tik su meile ir šypsena visa einasi milijonus kartų sklandžiau.
  Rodos tik vakar žengiau pirmuosius žingsnius mokyklos slenksčiu, o šį rytą pabudau ir supratau, kad visa tai buvo taip senai, kad tai lieka lyg sapnas. Nuo šios dienos prasideda dar vienas etapas, smagus ir mielas etapas. Aš suaugau ir tai ką gavau duosiu kitiems, duosiu tam, kuris bus toks pats bejėgis, kokia buvau aš prieš daugelį metų. 
  Jau metus laiko įsimyliu rytmečius iš naujo, nes tai mano ir Drugelio rytai su saules trupinėliu, su garuojančia kava, o nuo šiol greitu laiku, mažas saulės spindulėlis taps realiu, kuriuo džiaugsimės kartu su Drugeliu. Ir tie rytai, taps dar stebuklingesni, nes tik dėl jų verta buvo iškęsti visa, kas vyko prieš tai...

Kaip norisi kartais pakilti ir skristi, kai daužos iš skausmo širdis,
Kaip lengva prarasti tikėjimą ir viltį, ir noris sudegt užmaršty,
Jausmai atviri bet niekas nenori, tos laimės krislelio paliesti.
Atleidžiu aš sau už visa kas jau senai nebe sugrąžinama.
Ir šoku žemyn nuo aukščiausios viršūnės, kaip paukštis puolęs miriop.
Lai sudega visa, o aš tik paliksiu atsminty.

Ir nekantrauju, ir bijau aš tų dienų spartaus bėgimo,
Nors ir žinau, kad bus šviesu bet gąsdina nežinomybė, kaip bus po to, kai pamatysiu...
Tikiu, kad meilė nepaliaus manoj krūtinėj degus, bet ar gebėsiu būt gera, kaip mokė to mama.
Ar sugebėsiu duoti tai ko trokš maža širdelė, ar sugebėsiu mokyti ir perteikt tai ką davė man senoliai.


Vis galvoju ir neduoda man tokie pamąstymai ramiai miegoti, sunku suprasti ir juk nežinom niekas iš anksto ar būsim gerais tėvais, o norėtume būti pačiais  geriausiais... Juolab, kad apie tai net nesusimąstei prieš gerus metus, o dabar likus tik finišo tiesiajai apie tai nepaliauji galvoti. Ir kaskart vis suprantu, jog žmogus visą gyvenimą gyvena mokydamasis, nuo pat gimimo iki pat mirties, ir dabar mums vėl teks mokytis, mokytis auginti savo kūrinį, savo kūdikį...

Tu ateini, kaip ir ruduo ateina,
Tu ateini su džiugesiu širdy,
Tu ateini, nelieka vietos abejonėms, o mintyse nusėda ramuma.

Tu ateini, kaip rytmečio vėsi rasa,
Tu ateini, o širdyje šilta ramybė,
Tu ateini ir gera jausti šitą šnarėsi, nes aš žinau, kad meilės Tau netruks.

Tipu tapu mažom basom kojytėm į rudenėjantį pasaulį su džiugesiu širdy...