Susilieju su tuštuma, kas neleis man suartėt su laime?
Noriu nežemiško skrydžio, drugelių virpesio pilve.
Kas neleis man susiliet su tuštuma, jei seniai manęs jau nebėra.
Plaukiu svajonių jūra, kur laimės dulkių pilna, 
Kur blogis net nedrįsta kišti nosies, 
Kur net nelyja niekada.
Ta tuštuma ir man patinka, pafantazuot juk mėgstu aš...
Nereikia niekad apie rūpesčius galvoti.
Lai klauso tie, kurie fantazijos neturi,
Pati gyvensiu savo mintyse.

O kankintis, dėl ko?
Dėl kvailų pažadų?
Tuščias laiko gaišimas ir švaistymas.
Aš gyvensiu laisva, bet laiminga širdim,
Ir kiti lai po kojomis krenta...

Ir vėl, kaip vakar aš pažvelgiu pro langą.
Širdis suvirpa, kaip senais laikais.
Kodėl jausmai ir vėl prabyla, kai jų nenori vėl pajust?
Lange aš pamatau tą patį veidą, kuris iš liūdesio kaskart niūrus.
Kodėl, kaip vakar, šiandien niekas nesikeičia?
Ir norisi numirti, vienišai be kenčiančių veidų.