Ji grįžo, spindinčiom akim, kupina jėgų ir naujo įkvėpimo, nešina pačių mėgstamiausių lauko gėlių. Sofija jautė, kad gali toliau kurti ir gyventi, kad užslinkę juodi debesys, kaip man išsisklaidė, kai ji įkvėpė gaivaus tyro oro.
Dabar pagalvosit iš kur tos gėlės rudenį ir dar laukų, bet čia juk Sofij, jai nieko nėra neįmanoma, kai prieina bedugnę.
Nors Sofija dingsta, valandai, dienai, savaitei ar mėnesiui savo mintyse, gyvenimas nenustoja viręs, jos namuose ir mylimoje kepyklėlėje. Visi jau susitaikė ir puikiai supranta, kad ją geriau paleisti, kai jai to reikia, nes tuomet ji grįžta pilna jėgų ir naujo įkvėpimo. Namai ir jos viso gyvenimo svajonė - kepykla, sutviska naujom įdėjom.
Ir šiandien Sofija, kaip naujai atgimusi. Atidariusi savo "svajonės" duris, mielai, kaip ir kas rytą sveikina savo lankytojus, o namuose bundantys namiškiai randa kitokią kavą ir garuojančius pusryčius su paslapties skraiste ir bučiniais ant servetėlių.
Ne ji niekuomet nenustoja gaminti, kai aplanko niūrios mintys, ji nenustoja mylėti ar šalintis, tiesiog ji trumpam pasitraukia, kad nesudrumstų tvarkos ir harmonijos bet sutvarkytų savo pasaulio šiukšlyną, kad maistas ir meilė netaptų kartūs.
Kepyklėlė, kaip visada skendi gėlėse, šviežios kavos ir pyragų, duonos ir bandelių aromatuose. Taip ir masina užsukti kiekvieną, kad ir sotų, vien todėl, kad Sofija sugeba, nors ir kaip jai viduje skaudėtų, ištraukti šypseną ir suteikti prasmę. Gal todėl, kai ji šitaip dalina save, ilgainiui pavargsta ir išsisemia pati. Bet tai ką ji daro, daro besąlygiškai, nieko neprašydama mainais, nors gauna daug ką atgal. Ji niekad neleis žlugti tam, ką taip ilgai brandino ir kūrė, geriau jau kartais užsirakins savo "kiaute", ir pabus su savimi.
Vieni ją dievina, kiti nekenčia, čia gal labiau konkurentai ar šiaip nelaimėliai, kurie pavydi Sofijai geros širdies. Bet et savo priešui neatsuks nugaros, o duos geriau gaivaus vandens. Jos namai pilni klegesio lygiai, kaip ir kepyklėlė.
Gyvenimas ją skaudžiai mokė bet Sofija nenuleido rankų, ji nugalėjo visus ją puolusius demonus, kad ir kartais dar jie išnyra, bet ji jau nebe ta naivi mergaitė, kurią trypia, ji ta, kuri kertančiam duoda atkirtį.
Sofija dievina savo šeimą, ji jai tokia pat aistra, gal net didesnė, kaip ir pyragai. Ji, kaip "pantera" kovoja už savo vaiką, o vyrui ligi šiol be galo dėkinga už tą pirmąjį jų susitikimą, po kurio visa pasikeitė, po kurio ji atrado meilę, po kurio ji atrado tas nuostabias naktis, kai gali gėrėtis jo kvėpavimu miegant. Dar ir dabar, kaip ir prieš daugelį metų Sofija, kad ir kas bebūtų, ji palieka kepyklėlę darbuotojų priežiūrai ir lekia namo pasitikti JO, tai šventa ir niekas to nesutrukdys.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą