Kai nukris mano žvaigždė, susitiksiu su ja kitame gyvenime.
Nepaliauju tikėti ir viliuosi, jog saulės ten nemažiau.
Pamatysiu visus, ko esu netekus ir išsiilgus.
Nebijau aš mirties, nes tai žvakės liepsna - manajai užgesus, degs kita.
Dar anksti - apie tai tik pagalvoju, o dabar aš laiminga, kupina noro būti kažkam reikalinga.
Kada nors ateis diena, kai uždegsiu Danguj žvaigždelę ir nebebaisu bus palikti man Pasaulį marga, nes jame vis tiek liks dalis manęs ir Tavęs.

Kaip paprasta būti veidmainiu, kai aplink tiek patiklių veidų.
Kaip paprasta prarasti jausmą, kai tiek beširdžių akių.
Kaip paprasta prarasti viltį, kai atstumia ir lieki užmarštį.
Kaip paprasta numirt ir vėl iš naujo gimti, kai atrandi ką praradai ankščiau...

Kai žvaigždės danguje sužimba,
Kartu Danguj ir mano mintys sklinda,
Apie Tave galvoju - naktim nemiegu,
Beribiu Dangumi skrajoju, gal rasiu ten Tave.
Bet veltui, turiu sugrįžt į žemę ir gal būt čia sulauksiu aš Tavęs,
Nes pasiilgau aš be galo Tavų akių, skaidrių kristalų.

Kaip norisi pakilti,
Kaip norisi išskristi,
Kad nieks manęs nerastų ir likčiau užmarštį.
Tada galvot galėčiau - "ar verta būt žmogum"?
Kad vėl kentėt reikėtų, ir širdį skausmas durs.

Be melo noriu meilės, be kančių,
Be ašarų ir skausmo.
Bet visa tai sunkiausia gauti.
Nebent ir Tu mokėsi meilę saugot.