Išaušo nuostabus, saulėtas rudens rytas, tik Sofija nubudo apimta keistų minčių ir abejonių.
Kaip ir visada pasidariusi kavos, ji klestelėjo į krėslą ir abejingai apžvelgė visą kambarį. Mintyse sukosi juodai baltas "filmukas".
- "Šiandien ne mano diena", pašnibždomis sau tarė, bijodama neprikelti namiškių.
- "Turiu dingti, nes kitaip įskaudinsiu, turiu pasislėpti, nes kitaip įžeisiu"... Tyliai atsidususi baigė kavą ir pasislėpė duše, tačiau net gaivus vanduo nenuplovė neramių minčių.
Įlindusi į senas, nubrizgusias kelnes, ji tyliai išsliūkino iš kambario, palikdama miegančius namus. Ji neišeina visam, ji sugrįš, tačiau dabar jai reikia tylos, kad galėtų suprasti, kokia velniava įlindo į jos galvą, sielą ir mintis.
Sofija nenori nieko griauti, toje pilyje, kurioje ji gyvena, viskas tobula išskyrus ją, todėl dabar jai reikia pasitraukti ir įkvėpti gryno oro, siela šaukiasi pagalbos. Viduje atsivėrusi tuštuma baigia pavirsti velniu, Sofija privalo jį numaldyti, nes kitaip, ji sugriaus ką taip sunkiai sukūrė...
Rakindama duris Sofija ilgesingai apžvelgė namus ir tyliai lyg šešėlis dingo auksinių lapų alėjoj...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą