Man gera būti pačiai su savim,
Kai tylą gaubia paukščių čiulbesys,
Kai širdyje užgroja giesmę tylią.
Aš negaliu suprast ar Tu tai, ar mintis,
Bet gera - švelniai susilieti.

Man gera būti pačiai su savim,
Tyloj jaučiu kiekviena Tavo žingsnį.
Aš susilieju su Tavim, jokioj erdvėj nebuvo taip saugu.
Man gera būti su Tavim, kai šitiek galime sukurti.
Aš nieko kito negeidžiu, nenoriu...
Tik, kad tyla ši niekad nesibaigtų.

Neries pakrantė 2011 - 04 - 17

 Taip atrodo Neries pakrantė, ledai dar neištirpę, nors jau ir įpusėjo pavasaris, vietomis netgi išversti medžiai.

Kaip gera jausti paukščio skrydį,
Jo plačią erdvę kalnuose.
Kaip gera jausti vėjo gūsį,
Besileidžiantį mano plaukuose.
Man gera jaust savy tiek daug jausmų,
 Tiek daug emocijų ir skausmo.
Man gera būti paprastu žmogum,
Kuriam jau nebebaisios jokios audros.
Nes aš tikiu, kad kiekviena srovė,
Man duos jėgų atgimt iš naujo.

Stoviu ant šlaito, žiūriu į dangų,
Viskas, kaip niekad - berybė erdvė.
Kaip nuostabu, kai širdis vėl dainuoja,
Liejas per klonius paukščio daina.
Stoviu - įkvėpiu, šito gaivumo.
Gera kasdien auginti sparnus,
Aš susiliejus su tyra gamta,
Vėl gyvenu pilna dvasia.

Apie tai, nenoriu tylėti,
Apie tai, noriu kalbėti,
Kas užgavo sielą, sužeidė jausmus.
Alkana be tikslo aš ropoju sienom,
Aš prabilsiu tyliai, vaikišku balsu.
Nebyliu skausmu pravirkus, aš apraudu dieną,
Rytą vėl prabudus, stengsiuos netylėt.
Apie tai, dainuosiu.
Apie tai, net šoksiu.
Viskas pasikeičia atradus raktus.