Gyvenu dabar tokioj būsenoj, kad ją sunku nupasakoti. Tai džiaugiuosi, tai verkiu... Lydi mane visokie išbandymai, neturiu laiko nei sau, nei artimiems žmonėms. Aš nebeturiu laiko net miegui, nes kiekviena sekunde man įtempta, nes kiekvienas žingsnis - tai galvojimas. Aš nepaliauju tikėti, kad viskas susitvarkys, nes tik tikėjimas duoda stiprybės.

Pagaliau penktadienis gal nors šiek tiek įkvėpsiu gryno oro, pasigėrėsiu rytmečiu, išgersiu savo mėgstamos arbatos ir moteriškai paplepėsiu su mama. Ech, kaip jos pasiilgau seniai nemačiau...
Gerai, kad turiu palaikymą iš šalies, nes kitaip sudusčiau, dideliausias AČIŪ MANO BRANGIAUSIAM. Nesuprantu iš kur pas mane tiek yra jėgų, nesuprantu, kaip Jis nepalūžta... Aš tikiu, kad mes ištversim šį mums mestą išbandymą ir galėsim džiaugtis, savo kuriamais mažais stebūklėliais....