Naujausi darbai

Rezultatas

Aš be galo nuoširdžiai atsiprašau visų savo skaitytojų, kad jau metai nieko neparašau bet turbūt įvyko minčių krizė, bet tikiuosi greitai Jus vėl nudžiuginti savo istorijomis, apie viską ir dar apie Sofiją ir dar ką nors ir šiaip kažką....

Kai aplanko įkvėpimas...

Tikiuosi po savaitgalio bus ir rezultatas:)

Sofijos pasaulis....

Taip, namuose ji sulaukdavo daug svečių, bet tai buvo laiko ir išbandymų patikrinti žmonės. Jos namai buvo, tik Sofijos pasaulis, kuriame ji pasislėpdavo po dienos praleistos atsiduodama darbui. Kavinukė atvirkščiai, pritraukdavo daug ir su įvairiomis istorijomis žmonių, kam "skaudėdavo" širdį nuo jausmų blaškymosi, ar nesitverdami džiaugsmu, visi besąlygiškai galėdavo užeiti ir šnekėti, lieti emocija, tuo ši kavinukė ir traukė lankytojus, joje galima be apsimetinėjimo ir kaukių būti žmogumi, tokiu kokiu esi iš tikrųjų, su visomis emocijomis ir rūpesčiais. Sofija ne tik su kiekvienu sveikindavosi bet ir šnekėdavosi, leisdavo išsilieti, o su nuolatiniu jau daug metų čia besilankančiu  senuku Liudviku Sofija ramiomis minutėmis, kai lankytojai jau būdavo aprimę, galėdavo atsipūsti ir tiesiog patylėti, tyla tarp jų daug iškalbingesnė, nei ištarti žodžiai.

Sofija prisėda prie Liudviko ir nė nereikia kalbėtis, tyla tampa ypatinga. Jai patinka jo žili plaukai, kiekviena raukšlelė kaktoje, visiškai nudėvėta lazdelė bet turinti pačią tikriausią gyvenimo istoriją. Skrybėlė ir paslaptinga užrašų knyga, kurios jis niekad nepaleidžia iš rankų. Tai vienintelis lankytojas, kuris visuomet ateina pirmas ir išeina paskutinis, bet jis netrukdo, be jo jau būtų ne tas. Sofija jį vadina savo seneliu, išminčiumi ir sielos atgaiva. Jis visuomet laukiamas Sofijos namuose ir namiškiai jį myli, tačiau jis nuolankiai dėkodamas už kvietimą, te atsako, kad jam jau užtenka ir to, kad leidžiama sėdėti kavinukėje nuo ryto iki vakaro.

Liudvikas - klientas ne kaip visi, jis nepliurpia apie savo gyvenimą, nors tikrai turėtų ką papasakoti, o Sofija net ne drįsta, net negalvoja, jo apie tai klausinėti. Ji jaučia jam pagarbą ir nuolankumą. 

Sofija žino kiekvieno kliento ar draugo istoriją iki kaulelio smegenų, žino lūkesčius, viltis, džiaugsmus ir vargus. Jai atsiveria kiekvienas, ji su didžiausiu atsidavimu ir nuoširdumu išklauso kiekvieną, nes taip ji gali bent kažkiek prisidėti, pagelbėti ar bent paguosti. O Liudvikas kitoks ir jai to pakanka, jai pakanka jo tylaus buvimo šalia. Jis ne kartą yra sakęs, kad jo amžiuje, jo ankstesnės nuodėmės jau atleistos, o tai kas įvyks ateityje tik nuopelnas už praeitį.

Sofijos pasaulis...

Ji grįžo, spindinčiom akim, kupina jėgų ir naujo įkvėpimo, nešina pačių mėgstamiausių lauko gėlių. Sofija jautė, kad gali toliau kurti ir gyventi, kad užslinkę juodi debesys, kaip man išsisklaidė, kai ji įkvėpė gaivaus tyro oro.

Dabar pagalvosit iš kur tos gėlės rudenį ir dar laukų, bet čia juk Sofij, jai nieko nėra neįmanoma, kai prieina bedugnę.

Nors Sofija dingsta, valandai, dienai, savaitei ar mėnesiui savo mintyse, gyvenimas nenustoja viręs, jos namuose ir mylimoje kepyklėlėje. Visi jau susitaikė ir puikiai supranta, kad ją geriau paleisti, kai jai to reikia, nes tuomet ji grįžta pilna jėgų ir naujo įkvėpimo. Namai ir jos viso gyvenimo svajonė - kepykla, sutviska naujom įdėjom.

Ir šiandien Sofija, kaip naujai atgimusi. Atidariusi savo "svajonės" duris, mielai, kaip ir kas rytą sveikina savo lankytojus, o namuose bundantys namiškiai randa kitokią kavą ir garuojančius pusryčius su paslapties skraiste ir bučiniais ant servetėlių.

Ne ji niekuomet nenustoja gaminti, kai aplanko niūrios mintys, ji nenustoja mylėti ar šalintis, tiesiog ji trumpam pasitraukia, kad nesudrumstų tvarkos ir harmonijos bet sutvarkytų savo pasaulio šiukšlyną, kad maistas ir meilė netaptų kartūs.

Kepyklėlė, kaip visada skendi gėlėse, šviežios kavos ir pyragų, duonos ir bandelių aromatuose. Taip ir masina užsukti kiekvieną, kad ir sotų, vien todėl, kad Sofija sugeba, nors ir kaip jai viduje skaudėtų, ištraukti šypseną ir suteikti prasmę. Gal todėl, kai ji šitaip dalina save, ilgainiui pavargsta ir išsisemia pati. Bet tai ką ji daro, daro besąlygiškai, nieko neprašydama mainais, nors gauna daug ką atgal. Ji niekad neleis žlugti tam, ką taip ilgai brandino ir kūrė, geriau jau kartais užsirakins savo "kiaute", ir pabus su savimi.

Vieni ją dievina, kiti nekenčia, čia gal labiau konkurentai ar šiaip nelaimėliai, kurie pavydi Sofijai geros širdies. Bet et savo priešui neatsuks nugaros, o duos geriau gaivaus vandens. Jos namai pilni klegesio lygiai, kaip ir kepyklėlė.

Gyvenimas ją skaudžiai mokė bet Sofija nenuleido rankų, ji nugalėjo visus ją puolusius demonus, kad ir kartais dar jie išnyra, bet ji jau nebe ta naivi mergaitė, kurią trypia, ji ta, kuri kertančiam duoda atkirtį.

Sofija dievina savo šeimą, ji jai tokia pat aistra, gal net didesnė, kaip ir pyragai. Ji, kaip "pantera" kovoja už savo vaiką, o vyrui ligi šiol be galo dėkinga už tą pirmąjį jų susitikimą, po kurio visa pasikeitė, po kurio ji atrado meilę, po kurio ji atrado tas nuostabias naktis, kai gali gėrėtis jo kvėpavimu miegant. Dar ir dabar, kaip ir prieš daugelį metų Sofija, kad ir kas bebūtų, ji palieka kepyklėlę darbuotojų priežiūrai ir lekia namo pasitikti JO, tai šventa ir niekas to nesutrukdys.

Ištrauka iš Sofijos pasaulio (bus tęsinys)

 Išaušo nuostabus, saulėtas rudens rytas, tik Sofija nubudo apimta keistų minčių ir abejonių.

Kaip ir visada pasidariusi kavos, ji klestelėjo į krėslą ir abejingai apžvelgė visą kambarį. Mintyse sukosi juodai baltas "filmukas".

- "Šiandien ne mano diena", pašnibždomis sau tarė, bijodama neprikelti namiškių.

- "Turiu dingti, nes kitaip įskaudinsiu, turiu pasislėpti, nes kitaip įžeisiu"... Tyliai atsidususi baigė kavą ir pasislėpė duše, tačiau net gaivus vanduo nenuplovė neramių minčių.

Įlindusi į senas, nubrizgusias kelnes, ji tyliai išsliūkino iš kambario, palikdama miegančius namus. Ji neišeina visam, ji sugrįš, tačiau dabar jai reikia tylos, kad galėtų suprasti, kokia velniava įlindo į jos galvą, sielą ir mintis.

Sofija nenori nieko griauti, toje pilyje, kurioje ji gyvena, viskas tobula išskyrus ją, todėl dabar jai reikia pasitraukti ir įkvėpti gryno oro, siela šaukiasi pagalbos. Viduje atsivėrusi tuštuma baigia pavirsti velniu, Sofija privalo jį numaldyti, nes kitaip, ji sugriaus ką taip sunkiai sukūrė...

Rakindama duris Sofija ilgesingai apžvelgė namus ir tyliai lyg šešėlis dingo auksinių lapų alėjoj...