Kaip noriu, kad pražystų pavasario gėlės,
Ištirptų sniegynų kalnai,
Ir visa kas buvo negera sudėta išnyktų, kaip mano sapnai.
Nejaugi negali pavasario saulė, nušvisti ir būti aplinkui gražu,
Juk norisi grožio, palaiminto grožio, pabodo, kai viskas tamsu.
Pabodo veidai žmonių rūškani ir visa aplinkui taip juoda.
Norėčiau, kad visa ko nori žmogus, pirštu pamojavus pataps realu,
Taip pat ir pavasaris - užmerkiu akis, atmerkus jau viskas taip žalia.
Bet ne, negalima žaist likimu, ir keist jo kai tik užsinori,
Juk visa ką turi patirti žmogus, likimo senai užrašyta.
Ištirptų sniegynų kalnai,
Ir visa kas buvo negera sudėta išnyktų, kaip mano sapnai.
Nejaugi negali pavasario saulė, nušvisti ir būti aplinkui gražu,
Juk norisi grožio, palaiminto grožio, pabodo, kai viskas tamsu.
Pabodo veidai žmonių rūškani ir visa aplinkui taip juoda.
Norėčiau, kad visa ko nori žmogus, pirštu pamojavus pataps realu,
Taip pat ir pavasaris - užmerkiu akis, atmerkus jau viskas taip žalia.
Bet ne, negalima žaist likimu, ir keist jo kai tik užsinori,
Juk visa ką turi patirti žmogus, likimo senai užrašyta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą