Parkrentu ant kelių, prie gimtinės tako,
Akyse atgimsta vėl visi jausmai,
Kiek čia padaryta - augta ir lakstyta.
Kiek nerūpestingų būta čia dienų.
Pamenu tą klevą, jo kamieną liauną,
Ant šakų sutūpę, švilpavo špokai,
O visai mažytė su kukliom kasytėm, mergaičiukė bandė juos pagaut.
Basakojė vasara šūkaliojo pievose, žaisdavo indėnus, statėsi namus.
Rudeniui atėjus po balas klapsėjo, dargana nebuvo jai baisi.
Žiemai atkeliavus statėm sniego pilį,
Čiaužėm nuo kalniukų, laižėm varveklius,
Nors ir šalta buvo bet draugystė šildė ir užgrūdino jausmus.
Nepaliovėm žaisti net pavasarėjant ir sniegeliui tirpstant, saulę šaukėm link namų.
Gera prisiminti tą vaikystę brangią ir į ją sugrįžti motinos vardu,
Nes juk niekad niekad neužaugsim ir vaikais mes liksim širdyse tėvų.