Ir nekantrauju, ir bijau aš tų dienų spartaus bėgimo,
Nors ir žinau, kad bus šviesu bet gąsdina nežinomybė, kaip bus po to, kai pamatysiu...
Tikiu, kad meilė nepaliaus manoj krūtinėj degus, bet ar gebėsiu būt gera, kaip mokė to mama.
Ar sugebėsiu duoti tai ko trokš maža širdelė, ar sugebėsiu mokyti ir perteikt tai ką davė man senoliai.


Vis galvoju ir neduoda man tokie pamąstymai ramiai miegoti, sunku suprasti ir juk nežinom niekas iš anksto ar būsim gerais tėvais, o norėtume būti pačiais  geriausiais... Juolab, kad apie tai net nesusimąstei prieš gerus metus, o dabar likus tik finišo tiesiajai apie tai nepaliauji galvoti. Ir kaskart vis suprantu, jog žmogus visą gyvenimą gyvena mokydamasis, nuo pat gimimo iki pat mirties, ir dabar mums vėl teks mokytis, mokytis auginti savo kūrinį, savo kūdikį...