Braukiu pirštu per lapą popieriaus.
Rašau nematomom raidėm.
O mintyse - padriki žodžiai, kuriuos garsais sunku išreikšt.
Be pabaigos mano kūryba, lyg Jūra be krantų, tokia plati.
Šiandien pabaigsiu vieną mintį, o ryt rašysiu viską nuo pradžių...
Aš nepaliausiu piešti, kaip bangomis keliauja laivas, nes tuo kuo aš tapau yra Viltis.
O visa kita mano blaivios mintys, kurių nuo šiol aš nežadu slapstyt...
2011 - 02 - 16
Galvoju, kad man kartais reiktų pailsėt nuo savęs...Kodėl privalau būti tokia, kaip visi, man patinka elgtis taip kaip noriu. Kai noriu bėgu basa, kai noriu būnu rimta. Aš ir taip per ilgai buvau įsprausta į rėmus, dabar leidžiu sau gyvent...Kartais galiu būt kvaila, kartais maža, bet man tai patinka, o kam netinka tai jau ne mano problema. Noriu mėgautis ryto gaiva, tai ir darau, noriu dainuoti - dainuoju. Man viskas įdomu, kaip skleidžiasi žiedai, kodėl leidžiasi saulė, ką galvoja žvėrys, kur baigiasi upė... Pagalvosit kvaila, nes jau suaugusi ir vis dar domiuosi viskuo, kaip vaikas, na ir kas jei man įdomu, aš juk neteisiu žmonių už jų pasirinkimus, kiekvienas renkasi savo laisvę, savo likimą, savo gyvenimo kelią ir kiekviena gyvenimo pamoka, tai tik dar vienas įrašas į mūsų "knygelę", tą kurią skaitys mūsų ateitis...
2011 - 02 - 17
Kaip gūdžiame miške pasiklydus, mintis palikus mirčiai,
Aš supratau kokia vieniša esu,
Kaip sunku pritapti pasaulyje, kuriame esi svetima siela.
Man sunku daryti laimingus žmones, kai jie savanaudiškais tikslais siekia tik vieno - pasitenkinti, net nesiruošdami duoti kažko gero atgal.
Aš pavargau būti niekas, nes aš esu aš, kad ir keista bet verta būti laiminga...
2011 - 02 - 17
Nieko neliko - tik griuvėsiai pilki,
Amžiams sutraiškyta siela.
Aš verkiu naktimis, kaip gyvūnas narve,
O tu vis dar nenori paleisti.
Man skaudu išsiskirt, bet svajot aš turiu, nes numirsiu, o tu neprikelsi...
Leisk man būti paukščiu, o tu kilk drugeliu, kada nors mes vis tiek susitiksim...
Tu nebūk bailys! Aš bijau dar labiau, nebeslėpkim jausmų, o gyvenkim tik sau...
2011 - 02 - 18
Man atrodė, kad tu esi niekas,
Tik gyvenimo pilkas šešėlis,
Bet atrodo, jog esi didis Dievas, ir lai dreba po kojom Pasaulis...
Tavo žodžiai baugina ir žeidžia,
Tavo mintys skandina ir gelbsti.
Aš bijau net paliest tavo sielą, nes nenoriu pavirs ugnimi.
2011 - 02 - 18
Laksčiau palaukėmis basa,
O vėjas gaudė užkasų,
Kažką šnabždėjo man tada,
Bet man tai buvo nesvarbu.
Rūpėjo man tada sparnuotoji vaikystė,
O vėjas sakė man tada - "gali nukrist ir likt tik stiklo šukė"!
Nepaklausiau aš jo - kritau nuo skausmo širdyje, dužau ir palikau, kaip šukė...
2011 - 02 - 22
Beprotišku greičiu, beprotiškai lekiu.
Manęs jau niekam nepavyt.
Gyvenimą geriu, minutėm užkandžiauju,
Tikiu tik geresniu rytojum.
Nuo šiol aš gyvenu, tik Tavimi vienu,
Nes Tu esi - sparnai, kuriais galiu pakilt ir skristi nuolatos, nebijant, kad nukrisiu.
Kad ir nukrisiu nepalūšiu, nes Tu jėga, kuri apsaugo.
Aš be Tavęs - tik paukštis be sparnų, o tikslas vienas - išgyventi.
Su Tavimi kuriu kelius, kuriais mes skrisim greitai.
Kliūčių nedaug, bet mes ir tas įveiksim, nes kelias be pavojų, tai nuobodi trasa.
Su Tavimi žinau, nebus sunku ir visą laiką skrisim taikiai,
Ir nusileidę saloje sukursim naują viltį.
2011 - 02 - 28
Būriais bėga laikas, o aš stoviu vietoj.
Nerimas kankina mano liūdną sielą,
Šaukias ji pagalbos, prašosi ramybės.
Leiskit pailsėti, nuo tekmės laike.
Kaip man sustabdyti greitą skausmo ratą,
Kaip surasti vaistą nuo žaizdų gilių.
Bet geriau nereikia, nenuodysiu sielos,
Aš geriau sulauksiu Tavo šilumos,
Ji išgydo sielą, nuramina širdį,
Ir aš vėl iš lėto mėgausiuos tyla...
Rašau nematomom raidėm.
O mintyse - padriki žodžiai, kuriuos garsais sunku išreikšt.
Be pabaigos mano kūryba, lyg Jūra be krantų, tokia plati.
Šiandien pabaigsiu vieną mintį, o ryt rašysiu viską nuo pradžių...
Aš nepaliausiu piešti, kaip bangomis keliauja laivas, nes tuo kuo aš tapau yra Viltis.
O visa kita mano blaivios mintys, kurių nuo šiol aš nežadu slapstyt...
2011 - 02 - 16
Galvoju, kad man kartais reiktų pailsėt nuo savęs...Kodėl privalau būti tokia, kaip visi, man patinka elgtis taip kaip noriu. Kai noriu bėgu basa, kai noriu būnu rimta. Aš ir taip per ilgai buvau įsprausta į rėmus, dabar leidžiu sau gyvent...Kartais galiu būt kvaila, kartais maža, bet man tai patinka, o kam netinka tai jau ne mano problema. Noriu mėgautis ryto gaiva, tai ir darau, noriu dainuoti - dainuoju. Man viskas įdomu, kaip skleidžiasi žiedai, kodėl leidžiasi saulė, ką galvoja žvėrys, kur baigiasi upė... Pagalvosit kvaila, nes jau suaugusi ir vis dar domiuosi viskuo, kaip vaikas, na ir kas jei man įdomu, aš juk neteisiu žmonių už jų pasirinkimus, kiekvienas renkasi savo laisvę, savo likimą, savo gyvenimo kelią ir kiekviena gyvenimo pamoka, tai tik dar vienas įrašas į mūsų "knygelę", tą kurią skaitys mūsų ateitis...
2011 - 02 - 17
Kaip gūdžiame miške pasiklydus, mintis palikus mirčiai,
Aš supratau kokia vieniša esu,
Kaip sunku pritapti pasaulyje, kuriame esi svetima siela.
Man sunku daryti laimingus žmones, kai jie savanaudiškais tikslais siekia tik vieno - pasitenkinti, net nesiruošdami duoti kažko gero atgal.
Aš pavargau būti niekas, nes aš esu aš, kad ir keista bet verta būti laiminga...
2011 - 02 - 17
Nieko neliko - tik griuvėsiai pilki,
Amžiams sutraiškyta siela.
Aš verkiu naktimis, kaip gyvūnas narve,
O tu vis dar nenori paleisti.
Man skaudu išsiskirt, bet svajot aš turiu, nes numirsiu, o tu neprikelsi...
Leisk man būti paukščiu, o tu kilk drugeliu, kada nors mes vis tiek susitiksim...
Tu nebūk bailys! Aš bijau dar labiau, nebeslėpkim jausmų, o gyvenkim tik sau...
2011 - 02 - 18
Man atrodė, kad tu esi niekas,
Tik gyvenimo pilkas šešėlis,
Bet atrodo, jog esi didis Dievas, ir lai dreba po kojom Pasaulis...
Tavo žodžiai baugina ir žeidžia,
Tavo mintys skandina ir gelbsti.
Aš bijau net paliest tavo sielą, nes nenoriu pavirs ugnimi.
2011 - 02 - 18
Laksčiau palaukėmis basa,
O vėjas gaudė užkasų,
Kažką šnabždėjo man tada,
Bet man tai buvo nesvarbu.
Rūpėjo man tada sparnuotoji vaikystė,
O vėjas sakė man tada - "gali nukrist ir likt tik stiklo šukė"!
Nepaklausiau aš jo - kritau nuo skausmo širdyje, dužau ir palikau, kaip šukė...
2011 - 02 - 22
Beprotišku greičiu, beprotiškai lekiu.
Manęs jau niekam nepavyt.
Gyvenimą geriu, minutėm užkandžiauju,
Tikiu tik geresniu rytojum.
Nuo šiol aš gyvenu, tik Tavimi vienu,
Nes Tu esi - sparnai, kuriais galiu pakilt ir skristi nuolatos, nebijant, kad nukrisiu.
Kad ir nukrisiu nepalūšiu, nes Tu jėga, kuri apsaugo.
Aš be Tavęs - tik paukštis be sparnų, o tikslas vienas - išgyventi.
Su Tavimi kuriu kelius, kuriais mes skrisim greitai.
Kliūčių nedaug, bet mes ir tas įveiksim, nes kelias be pavojų, tai nuobodi trasa.
Su Tavimi žinau, nebus sunku ir visą laiką skrisim taikiai,
Ir nusileidę saloje sukursim naują viltį.
2011 - 02 - 28
Būriais bėga laikas, o aš stoviu vietoj.
Nerimas kankina mano liūdną sielą,
Šaukias ji pagalbos, prašosi ramybės.
Leiskit pailsėti, nuo tekmės laike.
Kaip man sustabdyti greitą skausmo ratą,
Kaip surasti vaistą nuo žaizdų gilių.
Bet geriau nereikia, nenuodysiu sielos,
Aš geriau sulauksiu Tavo šilumos,
Ji išgydo sielą, nuramina širdį,
Ir aš vėl iš lėto mėgausiuos tyla...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą