Kai užmerksiu akis amžiams,
Tu tikėk, aš niekad nedingsiu,
Aš gyvensiu visat su tavim, tavųjų minčių begalybėj.


Mes nemirštam, tik kūnai užgęsta,
O gyvenam vaikų tąsoje,
Juk juose atsispindi, kas buvo,
O kas bus, tai tik mūsų dėka.


Aš gyvensiu tavy, net man mirus.
Visa šita lengviau bus ištvert...

Žmonėms vertėtų patylėti, nes tylos kalba daug iškalbingesnė už tūkstančius nereikšmingų, beprasmių žodžių...

Kas be paklaustų kas man svarbiausia - aš atsakyčiau,  jog mano šeima ir mano dukra. Be Jos, jau mūsų neįsivaizduoju, su Ja man rytai šviesesni, kavos gurkšnis saldesnis, maistas skanesnis, meilė karštesnė...
Be Jos slinktų dienos, pašėlusios, neramios, o dabar viskas Jai ir pagal Ją. Kiekviena diena naujas potyris, naujas jausmas, nauja pamoka...Su Ja iš naujo išgyvenam, tai kas buvo pamiršta sena. Su Ja iš naujo tapom vaikais ir nerūpestingai mylim dienas. Ir nesvarbu kas būtų, dabar yra dabar ir tai neapsakomai nuostabu...

Laikas mūsų sąjungininkas,
Mintys - pataikūnės,
Ar galėtų būti, kad valdysim jas,
Nors likimas mūsų jau seniai nuspręstas,
Galim jį pakeisti, trokšdami naujos lemties...
2007 09 21

Kad ir koks kartais atrodytų beviltiškas gyvenimas, aš vis dėl to jam dėkinga. Dėkinga, kad gyvenu šiuo laikotarpiu, kad dar spėjau pagyvent ir tais laikais, kai nebuvo jokių naujovių, dabar galėsiu tuos prisiminimus neštis į ateitį. Šiandien aš dėkinga daug kam ir už daug ką. Vertinu kiekvieną man mestą iššūkį, kaip kasdieninę pamoką ar patirtį, augu ir bręstu kiekvieną akimirką ir tai darau tam, kad ateityje galėčiau rodyti teisingą kelią savo kūnui ir kraujui.
Man nereikia turtų, laiminga jaučiuosi su žmonėmis kuriuos myliu, tai jau yra mano didžiausias turtas, ir kiek įmanoma dažniau stengiuosi tai parodyti, nes praradimai verčia susimąstyti, kad gali nespėti pasakyti, kokie jie visi brangūs ir mylimi, o žmogui juk to ir tereikia, tik šilto žodžio ar apkabinimo.

Man nereikia svajoti - svajonėse aš gyvenu,
Mažas mano pasaulis bet jame tiek spalvų,
Visa kita nerūpi, kai širdy pilnuma,
Mano mažas pasaulis ir jame ne viena.


Tu užpildai troškimą,
Ji sumoka šypsniu,
Mano mažas pasaulis, o jame tiek spalvų.
Aš neleisiu sugriauti, ką ilgai brandinau.
Mano mažas pasaulis, o jame visko daug...

Aš prigludus prie žemės, išbučiuosiu jai kojas,
Kad gimiau moterim ir galiu tęst gyvenimą per savo palikimą.
Ačiū motinai, kuri davė gyvenimą, ačiū tėčiui už meilės rankas.
Kas būtų, jei jųjų nebūtų, tik bekraštė skylė erdvėje.
Aš už viską dėkoju, žemai galvą lenkiu ,
Ir už visa kas bloga atleidimo meldžiau.
Už bemieges naktis, iš vagotas raukšles,
Visa šita dabar jau reiks man pačiai išgyvent.
Ačiū tėte ir mama, kad man leidot gyvent,
Nes gyvenimu savo jums neleisiu užgest.