Dukružei...

Tu atėjai su lapų kritimu, iš ilgesio ir liūdesio į šviesą,
Tu atėjai ir meile apdalinus mūsų sielas, nušvietei rudenio dangų nauja viltim,
Nuo šiol tik dėl Tavęs skaitysim dieną, o naktys taps mums paprastu laiku.
Tu atėjai per ūkanotą pievą, mažom, basom kojelėm nupiešei spalvas,
Dabar tikiu, kad laimė visgi būti dviese, ko pasekoj Mes tapom trikampiu.
Jau niekad nieks neskaudins Mūsų sielų, nuo šiol stiprybė vienys Mus,
 Jei piktos šmėklos brausis pro Mūsų sienas, Mes jas išvysim Meilės dulkėmis.
Tu Mūsų visas turtas ir paguoda, o visa kita bus, kaip bus...