Susilieju su tuštuma, kas neleis man suartėt su laime?
Noriu nežemiško skrydžio, drugelių virpesio pilve.
Kas neleis man susiliet su tuštuma, jei seniai manęs jau nebėra.
Plaukiu svajonių jūra, kur laimės dulkių pilna, 
Kur blogis net nedrįsta kišti nosies, 
Kur net nelyja niekada.
Ta tuštuma ir man patinka, pafantazuot juk mėgstu aš...
Nereikia niekad apie rūpesčius galvoti.
Lai klauso tie, kurie fantazijos neturi,
Pati gyvensiu savo mintyse.

O kankintis, dėl ko?
Dėl kvailų pažadų?
Tuščias laiko gaišimas ir švaistymas.
Aš gyvensiu laisva, bet laiminga širdim,
Ir kiti lai po kojomis krenta...

Ir vėl, kaip vakar aš pažvelgiu pro langą.
Širdis suvirpa, kaip senais laikais.
Kodėl jausmai ir vėl prabyla, kai jų nenori vėl pajust?
Lange aš pamatau tą patį veidą, kuris iš liūdesio kaskart niūrus.
Kodėl, kaip vakar, šiandien niekas nesikeičia?
Ir norisi numirti, vienišai be kenčiančių veidų.

Kai nukris mano žvaigždė, susitiksiu su ja kitame gyvenime.
Nepaliauju tikėti ir viliuosi, jog saulės ten nemažiau.
Pamatysiu visus, ko esu netekus ir išsiilgus.
Nebijau aš mirties, nes tai žvakės liepsna - manajai užgesus, degs kita.
Dar anksti - apie tai tik pagalvoju, o dabar aš laiminga, kupina noro būti kažkam reikalinga.
Kada nors ateis diena, kai uždegsiu Danguj žvaigždelę ir nebebaisu bus palikti man Pasaulį marga, nes jame vis tiek liks dalis manęs ir Tavęs.

Kaip paprasta būti veidmainiu, kai aplink tiek patiklių veidų.
Kaip paprasta prarasti jausmą, kai tiek beširdžių akių.
Kaip paprasta prarasti viltį, kai atstumia ir lieki užmarštį.
Kaip paprasta numirt ir vėl iš naujo gimti, kai atrandi ką praradai ankščiau...

Kai žvaigždės danguje sužimba,
Kartu Danguj ir mano mintys sklinda,
Apie Tave galvoju - naktim nemiegu,
Beribiu Dangumi skrajoju, gal rasiu ten Tave.
Bet veltui, turiu sugrįžt į žemę ir gal būt čia sulauksiu aš Tavęs,
Nes pasiilgau aš be galo Tavų akių, skaidrių kristalų.

Kaip norisi pakilti,
Kaip norisi išskristi,
Kad nieks manęs nerastų ir likčiau užmarštį.
Tada galvot galėčiau - "ar verta būt žmogum"?
Kad vėl kentėt reikėtų, ir širdį skausmas durs.