Dėl Tavęs galiu nukristi į bedugnę,
Ir numirčiau aš laiminga be skausmų.
Dėl Tavęs išgerčiau nuodų,
Ir galvočiau jog tai pats skaniausias vynas.
Dėl Tavęs aukotis galiu, nes Tu tiek davei, jog jaučiuosi skolinga.


Su Tavim noriu dangų siekt, nes Tavy galingas paukštis gyvena.
Be Tavęs aš būčiau niekas ir nuvysčiau nors ir laistytų mane.
Dėl Tavęs aukoju viską, nes dabar jaučiu, jog gyvenu tik viena širdimi.
Su Tavim kiekvienas rytas man auksinis ir nuo šiol tikiu, kad jis ne bus kitoks.
Stengsiuosi, kad visa ką žadėjau būtų ne tik žodžiai, bet veiksmai.
Leisk man tai įrodyt ir tikėki manimi.

Gyvenimas sukurtas iš jausmų, kiekvienas juos mes išgyvename skirtingai,
Nelengva būna tam, kuris nemoka jų suprast, ir blaškosi ieškojimų platybėse,
Aš suprantu, kad būt žmogum ne taip jau lengva,
Bet būti juo juk taip prasminga, stebuklinga,
Neleiskim griaut, statykim tiltus,
Juk turim jį tik vieną, ne gimsim antrą kart,
Lai tiek kiek skirta, praleiskim prasmingai,
O negandos, kaip bangos, užgrūdins asmenybes.

 "Mažyti, gležnas ir trapus daigeli, vadinamas ŽMOGUM! O kaip, tave apsaugoti, apginti, išauginti?..."
Justinas Marcinkevičius

Niekad nenorėčiau pabusti iš šiandieninio sapno. Jame tiek daug visko: laimės, gėrio, begalinės meilės, kad prabudus realiai supranti, jog nieko neturi. Laiminga ir turtinga esu tik sapne, kurį aš vadinu savo GYVENIMU.

Kokia vaiski šviesa aplinkui,
Nėra net liūdesio greta,
Palikim nerimą ir skausmą,
Užverkim jiems duris...
Aš myliu šį pasaulį,
Nes jame aistra gyvena.
Mylint vieną širdį,
Jungiasi abi...
Apkabins mane Tavo mielos akys,
Ir nuskęsiu aš jose.
Bet negelbėk manęs!
Noriu skęsti, nes myliu tą žvilgsnį,
Myliu tą aistrą, kaip audrą.
Lai nuskęsiu laiminga, negelbėk manęs...

Žmogaus silpnumas pasireiškia, išliejus pyktį ant kitų, nes tik taip jis bando apsisaugot nuo stipriųjų.

Paslaptingas pasaulis, kuriame gyvenu...
Pilnas svajonių, Drugelio skrydžio.
Akimirkos ekstazė, tokia karšta, jog kartais net sunku ją suvaldyti.
Pasaulis mano paslaptingas, ir juo dalintis aš neketinu,
Kas liko tyra, tas tik mano.
Apie ką svajoju, tik tai aš žinau.
Svajų šių mano niekas nepalies, netgi niekingi žodžiai šios laimės nesugriaus.
O saulės mano danguje, jau niekam užtemdyt nepavyks, 
Ir jei nors lis, tai su vaivorykštės šviesa.
Pasaulis mano niekad neužges...